Dalinamės įkvepiančiais mūsų mokykloje dirbusios ir išmintingiausias pamokas savo mokiniams dovanojusios kanklių mokytojos metodininkės Irenos Kisarauskienės prisiminimais.
„…kryptys nuolat keičiasi, bet esmė turi likti… „
1972 – aisiais metais šalia mokykloje veikusių fortepijono ir akordeono specialybių, buvo atidaryta ir kanklių klasė. Nuo pat pirmų šios klasės atidarymo metų jame dirbo mokytoja metodininkė Irena Kisarauskienė. Neringos meno mokykloje mokytoja metodininkė su mokiniais dalinosi savo išmintimi nuostabius 44-ius metus. Įgyvendinta ne tik begalė įkvepiančių idėjų, suorganizuota ir sudalyvauta daugelyje koncertų, renginių, festivalių, konkursų, bet, svarbiausia, savo gyvenimo išmintimi ir pakylėjančiu požiūriu į pedagogo darbą, mokinius, paliktas pavyzdys kiekvienam iš mūsų.
Mokytoja dalinasi savo prisiminimais:
„Atvažiavau į Nidą jau turėdama ketverių metų pedagoginio darbo patirties „kraitę“, tad mokytojauti man nebuvo visai nauja patirtis, nors situacija čia buvo kiek kitokia nei žemyne. Mano specializacija – liaudies instrumentai šiame krašte buvo absoliuti naujiena ir intriga. Visas kultūrinis gyvenimas vyko entuziastų dėka: jau veikė kino teatras su kultūros namais, biblioteka, vaikų darželis, mokykla. Miestelis turėjo net dūdų orkestrą, kuriam vadovavo Albertas Martinkus, kuris ir tapo 1971-ais metais įkurtos vaikų muzikos mokyklos direktoriumi.
Istoriškai susiklosčiusios aplinkybės nulėmė, kad šiame krašte vyravo mišri gyventojų etninė sudėtis. Ryškiausiu etninių grupių kultūros elementu buvo likusi jų kalba, kitų etninės kultūros šaknų tiesiog nebuvo. Miestelis gyveno tuo metu populiariu lengvos estrados stiliumi, kuris tiko visiems. Mokyklos misija buvo aiški, padiktuota laikmečio: užimti šią tuščią kultūrinę nišą, supažindinti ir įtvirtinti lietuviškas kultūros šaknis.
Kalbant apie mokinius, tai jų nuo pat pradžių niekada netrūko. Kadangi tuo laikotarpiu vaikų ugdymas muzikos, meno mokyklose nebuvo atskirtas nuo pagrindinio ugdymo, mokymo programas gaudavome jau paruoštas iš Švietimo Ministerijos. Vėliau, prasidėjus švietimo reformoms, muzikos mokyklos buvo atskirtos nuo pagrindinio ugdymo ir tapo neformalaus ugdymo įstaigomis. Nuo to momento ugdymo programas kūrėme patys. Atsirado daugiau laisvės metodiniams ieškojimams, bandymams bei improvizacijai. Trūko vadovėlių, metodinės literatūros, anksčiau siūlytas repertuaras nebetenkino, tad teko pačiai aranžuoti naujus kūrinius, o naktimis perrašyti natas mokiniams. Nesvarbu, kokios būdavo programos, viskas priklausydavo nuo mokytojo ir jo gebėjimo panaudoti kūrybiškumą vaiko naudai.
„…tuščių vietų nebūna. Jeigu tu kažko nedarai, kažkas kitas atsiranda ir padaro…“
Kai atvykau į Nidą, panašiu laikotarpiu Lietuvoje vyko liaudies instrumentų ansamblių ir orkestrų kūrimosi sambrūzdis (judėjimas). Tai buvo ryškus tautinio meno atgimimo laikotarpis. Reprezentacinis dainų ir šokių ansamblis „Lietuva“ daugeliui buvo pavyzdys, kurio siekė beveik visos aukštosios mokyklos, kultūros centrai. Pagalvojau, kad ir čia, Neringoje, galėtų atsirasti tokio pobūdžio kolektyvas. Palaiminus šią idėją tuometiniam mokyklos direktoriui B. Stirbiui, pradėjau rikiuoti darbus. Orkestras – sudėtingas darinys, todėl buvo būtina galvoti ir apie birbynių klasės atidarymą.
Bet koks ansamblio kūrimas prasideda nuo specialybės individualių pamokų ir nedidelių ansamblių. 1980 –aisiais metais atidaroma birbynių klasė, kuriai vadovavo Gediminas Vaidila. Galiausiai, 1981-aisiais metais idėja suburti liaudies dainų ir šokių ansamblį jau tapo įmanoma. Orkestro vadovė buvau aš, choro vadovė – Regina Kondraškina, šokių vadovė – Dalia Skvereckaitė, kuri pradžioje dirbo kultūros namuose. Orkestrinis muzikavimas prasidėjo nuo kanklių ansamblio, o vėliau prisijungė birbynės ir kiti instrumentai.
Stiprėjo ir mokytojų kolektyvas. 1984-ais metais atvyko jauna kanklininkė mokytoja Gražina Stončiūtė- Gruodienė, kuri sėkmingai dirbo su orkestru ir solistais.
Dar labai svarbus momentas, kad anuomet ateidavo mokytis jau vyresni vaikai: 11-12 metų, todėl jų paruošimas buvo lengvesnis nei mažesnio amžiaus mokinių. Bet, svarbiausia, kad orkestre grodavome ir patys mokytojai, tuo tarpu vaikams partijas adaptuodavome pagal jų galimybes. Dainų ir šokių ansamblis koncertuodavo įvairiuose Neringos miesto renginiuose, koncertuose – festivaliuose Latvijoje, Maskvoje, dalyvaudavo Respublikinėse Dainų šventėse Vilniuje ir kt.
„…vargas praeina, lieka prisiminimai…“
Prisiminiau labai juokingą epizodą, būtent iš pirmojo orkestro koncerto, berods 1982-aisiais metais vykusio kultūros namuose. Kadangi buvau orkestro vadovė, daug visko reikėjo sužiūrėti, tad buvau įsispyrusi į paprastus batelius. Prieš pat atitraukiant scenos užuolaidas, dėvimus batelius greitai pasikeičiau į koncertinius, nerūpestingai nuspirdama senuosius. Paskutiniai pasiruošimai, jau tuoj turi prasidėti koncertas, užuolaidos atitraukiamos, o aš savuosius batelius matau scenoje po fortepijonu. Šis nutikimas su bateliais visada man primena paskutinių minučių jaudulį prieš svarbius renginius ir nuolat jų iškrečiamus pokštus.
Per visą savo darbo laikotarpį buvo daug koncertų, renginių, konkursų ir festivalių, bet paskutinysis labiausiai įstrigęs, tai Neringoje nuskambėjęs tautinės muzikos festivalis „Trimitatis“. Šis festivalis organizuojamas kiekvienais metais vis kitame Klaipėdos regiono mieste, o 2011 –aisiais metais poetišku programos pavadinimu „Kaip paukščiai žuvims giedojo“, jis nuskambėjo Neringoje. Dalyvavo apie 64 kolektyvai, 530 dalyvių. Pamenu, kad sunkiausia buvo surasti vietą pagrindiniam koncertui, nes mieste nebuvo atitinkamo dydžio salės. Įsiminė momentas, kai keliais ėjau matuodama su centimetru atstumus salėje, stengdamasi išsiaiškinti, kiek kanklininkių tilps scenoje. Kitas koncerto variantas esant palankiam orui buvo amfiteatras prie bažnyčios. Oras pasitaikė puikus, amfiteatre surengtas koncertas džiugino tiek klausytojus, miesto svečius, tiek prie atvirų langų besiklausančius aplinkinių namų gyventojus. Liaudiška muzika tiesiog užliejo Nidą. Organizuoti tokį dalyviais gausų festivalį –didelis iššūkis visam mokyklos kolektyvui. Be savo kolegų pagalbininkų: Lauryno Vainučio, Aido Macevičiaus, Monikos Urbonavičienės ir visų mokytojų geranoriškos pagalbos tokia šventė būtų sunkiai įmanoma, o paruošti ją – visų metų nuoseklus ir atsakingas darbas. Pamenu, jog baiminausi dėl festivalio meninio lygio. Pavyko ir beliko džiaugtis, kad visi kolektyvai įveikė nelengvą repertuarą. Galiausiai, kai rūpestis praeina, lieka nuostabūs prisiminimai…
„…kai yra ryšys, viskas tampa įmanoma…“
Vaikai man yra kaip kūrybinė medžiaga. Su jais dirbdama, pati tobulėjau. Tik eik atvira širdimi, niekad nemeluok, būk atviras, tada galima kartu dirbti ir kurti. Per visą savo darbo mokykloje istoriją turėjau daug talentingų mokinių, tačiau mylimi buvo visi. Man jie visi buvo brangūs ir kiekvienas savotiškai ugdė ir mane: būti geresne savo pačios versija.
Bendras darbas ansamblyje formavo atsakomybę. Koncertinėse kelionėse atsiskleisdavo pačios geriausios vaikų savybės: jie eidavo vienas už kitą, būdavo vieningi, nuoširdūs ir geraširdžiai. Aš nemačiau jų neigiamų savybių, nes jie man rodydavo tik savo gerąsias: svarstau, kodėl? Galbūt dėl to, kad į juos žiūrėdavau su pasitikėjimu, be išankstinės nuostatos. Man jie buvo tiesiog vaikai, kuriems reikia šiek tiek daugiau dėmesio ir atjautos.
Teko dirbti ir vasaromis. Muzikantams reikalingas nuolatinis trenažas. Visada jausdavau savo mokinius: matydavau jų emocinę būseną, jų užsidegimą ir norą dirbti. Jeigu būdavo noro, patys mokiniai prašydavo dirbti vasaros metu. Taip daugelis mano mokinių pasiruošdavo dalį programos dar prieš rugsėjį. Kai kurie mokiniai net neklausdavo ar galima mokytis vasarą – tiesiog konstatuodavo kaip faktą. Buvusi itin gabi mokinė Dovilė Vaidilaitė kaip tik ir buvo viena iš tokių mokinių, kurioms buvo be galo svarbu neprarasti įgūdžių. Ir aš tiesiog sutikdavau, negalėjau nuslopinti tokio reto entuziazmo. Beje, Dovilė tikrai turėjo didelį potencialą. Dar dabar pamenu Tomo Mano namelyje valandos trukmės jos surengtą rečitalį. Tai buvo pirmas toks solinis rečitalis mūsų mokykloje organizuojamas vietoje baigiamųjų egzaminų. Dovilės sėkmė buvo ne tik intensyvus ir nuoseklus darbas, bet taip pat ir meilė muzikai bei jaunatviškas polėkis. Žinoma, baigus mokyklą gyvenimas ją pakreipė kita linkme, bet svarbiausia, kad yra ką prisiminti. Iš ryškesnių mokinių, savo gyvenimą tebesiejančių su muzika, taip pat išskirčiau ir savo mokinę Gabrielę Ašmontaitę, kuri po sėkmingų kanklių studijų garsina Neringos meno mokyklos vardą kerinčia arfos muzika.
Žvelgiant iš platesnės perspektyvos, kanklių klasės veikla buvo ir aktyvi, ir produktyvi. Be dalyvavimo ansambliuose, kanklininkės garbės dalyku laikė pasiruošimą bei dalyvavimą prestižiniame, kas dveji metai vykstančiame, respublikiniame J. Švedo konkurse. Turime gražių pasiekimų. Šio konkurso laureato vardus pelnė: 1990-aisiais metais – puikiosios Vaida ir Laima Gustainytės, 1999-aisiais metais –Dovilė Vaidilaitė, dviejų konkursų – 2009 ir 2011 metų laureatė Gabrielė Ašmontaitė. Neatsiejamas sėkmingos muzikinės karjeros garantas –talentingo, kantraus ir pasišventusio koncertmeisterio Aido Macevičiaus darbas.
Baigusios meno mokyklą, ištvermingiausios kanklininkės muzikos studijas tęsė ir savo kelio ieškojo Klaipėdos S. Šimkaus konservatorijoje: A. Augaitytė, K. Žemaitytė, A. Purauskaitė, A. Bakaitytė, G. Ašmontaitė.
Su visais mokiniais kūriau ryšį ir tradicijas. Pamenu, kad labai svarbus akcentas kiekvienų naujų mokslo metų pradžioje buvo pirmaklasių krikštynos, kurių vaikai be galo laukdavo. Nepamirštamos akimirkos ir iš kasmetinės mokyklos baigimo šventės. Tradicijų kūrimas mažoje bendruomenėje yra be galo svarbus, nes jos ir kuria pamatinius tarpusavio saitus.
…pagrindiniai darbo metodai visada buvo susiję su kūrybiškumu..“
Vienas kertinių pedagogo tikslų – lavinti meninę vaiko vaizduotę ir taip motyvuoti
Labai svarbu mokinius įtraukti į bendrą kūrybą, t.y. lavinti meninę vaiko vaizduotę ir taip motyvuoti mokytis. Pagrindinis metodas, kurį taikiau darbe ir, kuris tikrai pasiteisino, buvo naudojant instrumentą ir pasitelkus vaizduotę, leisti vaikui išreikšti save. Kai vaikams suteikdavau laisvės, prasidėdavo tikroji kūryba. Tokiu būdu susikaupė visas pluoštas mokinių kūrybos bandymų. Iš tokių bandymų gimė įsimintinas tuo metu 10-etės Angelinos Ivanovos šešių miniatiūrų ciklas kanklėms ir balsui „Mano diena“. Muzika ir žodžiai autorės, o leidinuką apipavidalino Angelinos sesė Dovilė Kievaitė, kuri tuo metu mokėsi mūsų mokyklos dailės skyriuje.
Siekdama šį procesą labiau įprasminti, į baigiamųjų egzaminų programą įrašiau kūrybinio darbo užduotį: iš pateiktų liaudies dainų pluošto išsirinkti labiausiai patinkančią, ją aranžuoti, pritaikyti antrą balsą, užrašyti ir atlikti tradicinėmis kanklėmis.
Kūrybinio bendradarbiavimo ir kūrybiškumo pavyzdys atsispindi Neringos moksleivių kūrybos almanache „Skambančios kopos“, kuris buvo išleistas bendradarbiaujant Nidos vidurinei ir Neringos meno mokykloms. Šiame leidinyje buvo sudėti ir mano mokinių ( Žydrūnės Chlebavičiūtės, Vitos Kleinauskaitės, Dovilės Vaidilaitės, Vikintės Žarnauskaitės) pirmieji kūrybiniai bandymai. Tokio pobūdžio leidinys ne tik buvo bendras skirtingų mokyklų darbas, bet ir naujas reiškinys, nukreiptas ne tik į mokinių kūrybiškumo ugdymą, bet ir dalinimosi savo kūryba prasmę.
„…sugebėti palikti dalelę savęs kiekviename mokinyje…“
Mokiniai yra pavaldūs mokytojams: jeigu jiems bus įdomu, jie ateis. Bet pirmiausia juos reikia sudominti, stengtis, kad mokymo procese būtų nuolatinė intriga, daugiau judėjimo, improvizacijos. Svarbi ir sklaida: reikia pasidžiaugti, dalintis ir rodyti tai, kas sukuriama. Ir mažoje mokykloje randame talentų, o mokytojo misija – atskleisti ir parodyti jį. Kai mokykloje dirba asmenybės, mokykla turi ir pasekėjų. Ne mokyklos dydis lemia mokymo sėkmę, o jos palikto įspaudo gylis vaiko širdyje ir atmintyje. Juk galima ir mažoje mokykloje skleisti užburiančias idėjas, kurias matys visi, o vaikai norės mokytis būtent joje. Bet kokiu atveju, akcentai visada priklauso nuo mokytojo asmenybės: kaip jis sugeba suvaldyti situaciją, kaip pateikia medžiagą, kaip padeda palikti dalelę savęs kiekviename mokinyje, ir, svarbiausia, ar sugeba rasti ryšį su vaiku. Kai yra ryšys, viskas yra įmanoma.
Mano gyvenimo kelią tiksliausiai atspindi Lizetos Lozuraitytės citata:
„Kelias. Ne visada duota jį rinktis, ne visada aišku, kur jis prasideda ir į ką veda. Tačiau jo esmė –judėjimas, todėl jis beprasmis be einančiojo.
Ir nesvarbu – grįstas kelias ar smėlėtas, tik visiškai jam atsiduodamas ir įsisąmonindamas savo ėjimą gali būti ramus – neliksi skolingas nei keliui, nei sau.
Nuotraukos: iš Neringos meno mokyklos ir Irenos Kisarauskienės asmeninio archyvo.
Su Irenos Kisarauskienės pagalba parengė Neringos meno mokyklos direktorės pavaduotoja ugdymui Gintarė Dikšienė
.jpg)
.jpg)
.jpg)
