Lapkričio 25 d. kino kūrėjų komanda ir jaunieji animacijos entuziastai kartu su mokytojais Ilona ir Aidu išsiruošė į kelionę į Klaipėdą – tarsi į nedidelę kino laboratoriją po atviru dangumi. Čia jie galėjo savo akimis pamatyti, kaip gimsta filmas: gatvės, vos vakar buvusios lietuviškos, šįsyk virto vokiškomis, o filmavimo aikštelei užteko kelių pastatų ir trupučio vaizduotės, kad miestas įgautų visai kitą tapatybę.
Kelionės dalyviai aplankė filmavimo aikštelę kur stebėjo filmavimo procesą, susipažino su garso operatoriaus darbu. Iš pirmo žvilgsnio mikrofonas, kybantis virš aktorių, atrodo lyg lengvas debesėlis, tačiau jį išlaikyti iškeltą — tikras išbandymas rankoms. Vaikai gavo galimybę patys trumpam jį palaikyti ir suprato, kad šis „debesėlis“ sveria kur kas daugiau, nei atrodo. Ta sekundė leido pajusti, kiek nematomos fizinės pastangos telpa į vieną kino kadrą.
Vėliau jiems buvo parodyti ir keli jau nufilmuoti būsimo filmo kadrai – tarsi brangūs žvilgtelėjimai pro rakto skylutę į dar negimusį pasaulį. Tokie vaizdai paprastai laikomi didžiausioje paslaptyje, kol filmas išplaukia į ekranus, todėl akimirką visi jautėsi lyg patekę į slaptą kino archyvą.
Vėliau vaikai užsuko pas kino grimerę, kuri lyg spalvų alchemikė papasakojo apie grimo meno subtilybes – kaip iš paprasto veido išryškėja herojaus istorija, nuovargis, džiaugsmas ar net išgalvota žaizda.
Po to laukė kostiumų erdvė, kur aktoriai tarsi paukščiai keičia plunksnas, ir vieta, kur ruošiami masinių scenų dalyviai – tyli, bet kupina šnabždesių apie būsimus kadrus.
Filmavimas tą dieną vyko lauke. Šaltis buvo aštrus kaip būsimų scenų ritmas, o tyla – beveik rituališka, reikalaujanti susikaupimo. Vėliau visi buvo pakviesti į šiltą arbatos pertrauką, kurioje susitiko kaskadininką. Jis vaikams atskleidė savo darbo paslaptis: kaip gimsta muštynių iliuzijos, kaip kūnas mokomas kristi, kad niekas nenukentėtų, ir kaip adrenalinas tampa profesija.
Visos kelionės metu grupę lydėjo viena iš filmo prodiuserių. Ji vedė komandą per skirtingas filmavimo erdves, aiškino kūrybinio proceso vingius ir pasakojo apie savo kasdienybę, kurioje tenka suvaldyti begalę detalių: nuo logistinių sprendimų iki kūrybinių diskusijų. Jos pasakojimas atskleidė, kad filmo gimimas – tai trapus, bet nepaprastai įdomus mechanizmas, kuriame kiekvienas žmogus yra svarbi jungtis.
Ši kelionė suteikė jauniesiems kūrėjams retą progą pažinti ir lengvuosius, ir sudėtinguosius kino kūrimo sluoksnius – nuo kruopštaus pasiruošimo iki akimirkos, kai kamera pagaliau sugauna istoriją.
Dėl griežtų filmavimo taisyklių negalime daug viešinti vaizdų.
Bet serialą apie šnipus galėsime išvysti.
