5. Ar žinote, kiek meno mokykla turėjo vadovų?
Per 50 metų mokyklai vadovavo šie direktoriai:
1971-1974 m. m. Albertas Martinkus
1974-1975 m. m. Bronislavas Dovainis
1975-1983 m. m. Antanas Kniukšta
1983-1990 m. m. Benediktas Stirbys
1990-2009 m. m. Dalia Stančiukienė
2009-2010 m. m. Ramūnas Kaubrys
2011- Rasa Norvilienė
Norime pasidalinti ilgiausiai meno mokyklai vadovavusios direktorės Dalios Stančiukienės įžvalgomis ir įsimintiniausiais prisiminimais.
Su direktore susitikome jos namuose Mažeikiuose. Priimdama į svečius, dar nespėjus pradėti pokalbio, gerbiama Dalia užtraukia savo kūrybos dainą apie tai, kaip pasiilgo normalaus gyvenimo ir laukia, kada ateis šiek tiek laisvesnė vasara. Klausome nuotaikingos dainos ir mums net nekyla abejonių, kad beveik niekas nepasikeitė: žmogaus kraujyje teka muzika, dainos ir viso gyvenimo pašaukimas. Mums norisi užfiksuoti tai, kas pasilikę atmintyje svarbiausio iš beveik dvidešimties metų vadovavimo Neringos meno mokyklai. Kas svarbiausio ir įsimintiniausio pasilikę atmintyje būtent dabar, jau šiek tiek atitolus nuo visų patirčių ir žvelgiant į viską iš laiko perspektyvos.
- Kokios aplinkybės lėmė, kad pradėjote dirbti meno mokykloje? Ar taip lėmė likimas, o gal tokį kelią pasirinkote kryptingai?
Galima sakyti, kad pasirinkimą dirbti Nidoje lėmė likimas: vyras gavo paskyrimą dirbti Nidoje, todėl man reikėjo priimti svarbų gyvenime sprendimą: ar likti vienai Mažeikiuose, ar keliauti kartu su vyru. Metus dar pasilikau viena gimtajame mieste, tačiau supratau, kad privalau keliauti kartu su mylimu žmogumi. Prisipažinsiu, kad buvo labai gaila palikti savo darbą Mažeikiuose, ypač didelį chorą ir širdžiai artimą kolektyvą. Žinojau, kad Neringoje manęs laukia visiškai kitokia situacija nei Mažeikiuose, bet tikėjau, kad sugebėsiu prisitaikyti. Taip ir buvo.
- Pirmieji įspūdžiai: ką radote atvykusi į Nidą ir ką matėte, kad reikia keisti?
Po aktyvaus kultūrinio gyvenimo Mažeikiuose, Neringa atrodė tyli, rami vietovė. Labai nerimavau, nes atstumas tarp Neringos ir Mažeikių buvo nemažas, ten gyveno ir mano tėvai, todėl jaučiausi tarsi keliaučiau į nežinią. Buvau įpratusi prie aktyvaus kultūrinio ir visuomeninio gyvenimo, Mažeikiuose dirbau praktiškai visą dieną, o čia – tik po pietų, nes penkis metus iki tapdama direktore dar dirbau mokytoja. Atvykus jaučiau didelį kontrastą: Nidos vaikų muzikos mokykloje besiugdančių vaikų skaičius buvo ryškiai mažesnis. Didelis skirtumas yra tarp darbo su gausiu choru ir darbo su keliais vaikais. Tai buvo nemažas iššūkis, bet prisitaikiau, galiausiai – įpratau bei sugebėjau atrasti savo darbo metodų.
Galbūt atrodys juokinga, bet išgyventi tą pereinamąjį laikotarpį dėl veiklos stygiaus padėjo žaidimas šachmatais. Pamenu, kad vos pasitaikius laisvai akimirkai, su vyru žaisdavome – tai tapo mūsų pagrindiniu hobiu ir netgi dabar šis užsiėmimas padeda nustumti šalin nereikalingas mintis.
- Ar turėjote aiškią viziją, kokia turėtų būti meno mokykla, ar ją kūrėte palaipsniui?
Kažkokios aiškios vizijos nebuvo, viskas vyko tarsi savaime. Man norėjosi daugiau veiklos, žvelgiau į viską plačiau. Buvo akivaizdu, kad norint pritraukti daugiau vaikų, reikia įnešti ir daugiau įvairovės, daugiau pasirinkimų. Kai pradėjau dirbti , Nidoje jau veikė choreografijos skyrius, tačiau atsirado poreikis tokį skyrių įsteigti ir Juodkrantėje. Kalbant apie mano vadovavimo laikotarpį, tai tuo metu inicijavome dailės, teatro skyrių atsiradimą. Pati subūriau chorą „Spaliukai“, su kuriuo dalyvavome Dainų šventėje kartu su mokytoja Rita Rušinskiene ir Juodkrantės mokiniais, taip pat važiuodavome į kitas mokyklas dainuoti, stengėmės visur dalyvauti.
- Pagrindiniai Jūsų, kaip vadovės, darbo principai?
Man atrodo, kad svarbiausia tarpusavio supratimas, susikalbėjimas vieniems su kitais ir pagarba. Per devyniolika vadovavimo metų nepamenu, kad būtų reikėję imtis drastiškų priemonių – visas kolektyvas buvo labai disciplinuotas, jie buvo savo srities profesionalai ir nereikėjo nė vieno kontroliuoti. Dar labai svarbus vadovavimo mokyklai sėkmės rodiklis – geri santykiai su ugdytinių tėvais. Kai gyveni ir dirbi mažoje bendruomenėje – pažįsti kiekvieną, todėl sutikęs gatvėje ar parduotuvėje gali iškart betarpiškai kalbėtis, aptarti sėkmes ar problemas. Viskas yra matoma ir pastebima, todėl atvirumo ir nuoširdumo principas ir yra vienas iš pagrindinių sėkmingo vadovavimo principų.
- Kokias naujoves ar dalykus savo vadovavimo laikotarpiu laikote esminėmis?
Žvelgiant atgal, svarbiausias mano paliktas dalykas buvo mokyklos materialinė bazė: nauji instrumentai, teatriniam ir choreografijos skyriams – nauji kostiumai, teatriniai drabužiai, kuriuos kiekvienam spektakliui ar pasirodymui įsigydavome vis naujus, dailės skyriui – dailės priemonės ir reikmenys. Manau, kad mokyklai labai svarbu ne tik kokybiškas ugdymas, bet ir įvaizdis, išvaizda bei visų meninių krypčių perteikimas bendruomenei, ypač šiais socialinės medijos laikais, kai taip svarbu ir patrauklus savęs pateikimas visuomenei.
- Ko, Jūsų manymu, reikia gerai mokyklai?
Svarbiausia, kad būtų vaikų ir, kad jie būtų aktyvūs, norintys visur dalyvauti. Ir, žinoma, labai svarbu – entuziastingi, įkvepiantys mokytojai. Taip pat reikia motyvacijos, kryptingų, su ugdymu susijusių išvykų, kurių metu mokiniai gali ne tik praplėsti akiratį, bet ir įsivertinti savo gebėjimus tam tikroje meninėje srityje.
- Pasidalinkite įsimintiniausiomis akimirkomis ir/ar savo asmeniniais pasiekimais, kuriais didžiuojatės.
Tikrai buvo nemažai įsimintinų akimirkų. Jeigu iš pat pradžių nenorėjau važiuoti į Nidą ir gaila buvo palikti Mažeikius, tai taip pat skaudu buvo palikti visa tai, ką pati susikūriau Nidoje. Visų pirma – moterų chorą „Smiltatė“. Iškiliausios ir įsimintiniausios akimirkos būtent ir susijusios su moterų choru. Kai tapau direktore, 1991 m. kultūros centras manęs paprašė dirbti su moterų choru, nes pati buvau baigusi chorvedybą. Iš pat pradžių labai nenorėjau, nes norinčių lankyti buvo nedaug, o ir pirminis įspūdis buvo nekoks. Tačiau tuometinė kultūros centro vadovė Virginija Mamontovienė įnirtingai prašė tol, kol sutikau paruošti chorą koncertui vienos šventės metu. Sudalyvavom, visi labai palaikė, plojo. Paskui jau buvo nepatogu mesti. Taigi, taip ir prasidėjo mano, kaip moterų choro „Smiltatė“ vadovės, kelias. O gražus pavadinimas kilo iš Liudviko Rėzos dainos „Ritin kalne smiltatę“. Man patiko šio žodžio skambesys, toks subtilus ir gracingas, išraiškingas: ne smiltelė ar smiltis, bet solidi smiltatė. Toks visada ir buvo mūsų choras: vėjo genama, bet gracingai nešama smiltatė. Dar ir dabar su moterimis bendraujame, kalbamės telefonu, kartais susitinkame. Džiugu, kad ryšys nenutrūko.
Su moterimis visada turėjome labai artimus santykius ir gražias tradicijas: dainuodavome ne tik miesto koncertuose ir įvairiuose renginiuose, bet dalyvaudavome ir dainų šventėse, giedodavome bažnyčioje, švęsdavome įvairias progas, minėdavome gimtadienius ir visada viena kitą palaikydavome. Labai daug prie mūsų veiklos prisidėjo bei visada mus palaikė klebonas Rimvydas Adomavičius, kuris labai dažnai ir pats su mumis kartu giedodavo, atlikdavo solo partijas. Taip pat neįsivaizduoju repeticijų ir koncertų be nepakeičiamo koncertmeisterio Aido Macevičiaus.
Džiaugiuosi, kad ilgametis darbas buvo įvertintas, gavau ne vieną medalį: 2017 m. rugsėjo 14 d. buvau apdovanota Neringos savivaldybės medaliu už nuopelnus Neringai: už kultūros puoselėjimą ir nuoširdų darbą ugdant Neringos bendruomenės narių muzikalumą, veiklas, telkiančias vietos žmones, įkvepiančius kartu formuoti darnią ateitį. Taip pat gautas Neringos savivaldybės garbės ženklas – apdovanojimas už ilgametį kūrybingą ir atsakingą vadovavimą Neringos kultūros ir informacijos centro „Agila“ moterų chorui „Smiltatė“. Visi apdovanojimai ir padėkos raštai man yra brangūs, nes primena apie prabėgusius gražiausius gyvenimo metus ir prasmingą darbą, kuris neliko nepastebėtas. Tai, kad buvau įvertinta tik įrodo, kad gyvenau prasmingai.
- Ko palinkėtumėte Neringos meno mokyklos bendruomenei?
Linkiu mokytojams ištvermės, nepamiršti vieniems kitus gerbti ir mylėti.
Taip pat labai svarbus bendradarbiavimas su tėveliais, su gimnazijos mokytojais, todėl svarbu nuolat palaikyti tarpusavio ryšį, nenutolti, stengtis įtraukti į mokyklos veiklas bei organizuoti daugiau bendrų renginių, koncertų.
Neringos vaikams sudarytos visos sąlygos tobulėti, tik reikia noro ir įsitraukimo. Dažnai nevertiname to, ką turime, o Neringoje turite tikrai daug. Galite džiaugtis, kad visi norintys gali būti priimti į meno mokyklą į bet kurį skyrių be atrankos, nes Mažeikiuose tos galimybės nėra.
Džiaugiuosi Rasa, kaip direktore, nes mokykla jos vadovavimo metu tikrai klesti ir švyti bei džiugina ne tik bendruomenę, bet ir atvykstančius turistus. Kiek Rasą pažįstu, ji visada labai rūpinasi vaikais, išvykomis, yra labai rūpestinga, energinga ir niekad netrūkstanti idėjų. Didžiausias palinkėjimas – kad nepritrūktų mokinių, nes būtent Neringoje ši grėsmė yra didžiausia. Sėkmės, sėkmės, sėkmės!
Nuotraukos: iš Dalios Stančiukienės asmeninio archyvo.
Parengė: direktoriaus pavaduotoja ugdymui Gintarė Dikšienė
