Praėjusį kartą supažindinome Jus su mūsų mokyklos pastato istorija. Šįkart norime pasidalinti prisiminimais apie mūsų mokykloje ilgiausiai dirbusius mokytojus.
Dalinamės Aušrelės Augaitienės ir Redos Normantienės pasakojimais.
Aušrelė Augaitienė meno mokykloje praleido nuostabius 48 – ius metus. Prisimindama pirmuosius savo įspūdžius, mokytoja neslepia šypsenos. Ji pradeda pasakoti apie savo jaunatvišką užsidegimą ir įkvėpimą vos tik atvykus į Nidą:
,,Meno mokykloje pradėjau dirbti viena iš pirmųjų, 1972-aisiais metais. Pamenu, kad Nida man buvo stebuklų sala, bet atvykus čia iš pradžių tepasirodė mažas, besikuriantis miestelis. Kita vertus, žmonės čia buvo šilti ir įdomūs.
1971 – aisiais metais pirmojo direktoriaus Alberto Martinkaus įsteigta Nidos vaikų muzikos mokykla tuometinei bendruomenei buvo kaip švyturys. Nors iki 1976 – ųjų metų dar dirbome Nidos mokyklos patalpose, tačiau ir mes, ir visa bendruomenė jautė, kad mūsų tikslai ir ugdymo (-si) vertybės yra kitos, nei bendrojo lavinimo mokykloje. Miesto bendruomenė labai džiaugėsi ir palaikė mokytojus, vaikai noriai mokydavosi, grodavo papildomai ir ruošdavosi namuose, o tėvai finansiškai rėmė ir visaip prisidėdavo prie bendrų veiklų. Tarp kitko, norintiems lankyti muzikos mokyklą mokiniams, pagrindinė sąlyga būdavo turėti ar įsigyti asmeninį muzikos instrumentą, todėl patys tėvai labai daug prisidėdavo prie savo vaikų ugdymo (-si) poreikių užtikrinimo. Atsakomybe būdavo pasidalinta. Tikriausiai tai ir lemdavo labai gerus daugelio mokinių pasiekimus.
Tuo metu, kai pradėjau dirbti, mokykloje buvo akordeono specialybės pamokos (dėstė direktorius Albertas Martinkus ir su manimi kartu atvažiavęs akordeono mokytojas Bronislovas Dovainis), fortepijono specialybė (dėsčiau aš ir Angelė Švedienė) bei muzikos teorijos arba solfedžio programa (iš pradžių dėstė A. Švedienė, vėliau – Regina Kondraškina).
Darbo krūvis anuomet buvo be galo didelis. Man tik pradėjus dirbti, aš turėjau apie 30 pamokų, o mano kolegė Angelė Švedienė – net 45–ias pamokas, tačiau niekada nesiskųsdavome ir džiaugdavomės pasiektais rezultatais.
Smagiausia prisiminti ne tik mokymą, bet ir draugystę su kolegomis: visada sutardavome ir rasdavome bendrą kalbą. Tada kartu su Regina Kondraškina gyvenome ir bendrabutyje, kuris buvo anapus dabartinės poliklinikos. Bendrumo jausmas, vienybė ir vienas kito palaikymas buvo svarbios darbo bei gyvenimo dalys. Mano mokytojavimo laikotarpiu keitėsi direktoriai ir valdžia, tačiau apie visus galiu pasakyti tik gerus ir šiltus žodžius: didžiausias dėmesys visada buvo kreipiamas į žmogų, o tik paskui – turimoms įvykdyti programoms. Žinoma, visko buvo, bet mokytojai visada buvo gerbiami ir palaikomi. Nors seniau reikalavimai buvo labai aukšti, tačiau fortepijono specialybė buvo viena iš populiariausių.
Didžiuojuosi savo mokiniais, kurių dauguma susiejo savo gyvenimą su muzika. Visada tikėjau jų gabumais ir skatindavau nepasiduoti, grojant perteikti gražiausias savo natas. Ir, jeigu baigę meno mokyklą jie vis dar norėdavo groti, vadinasi, kažką dariau tinkamai. Atsiradus išplėstiniam ugdymui, daugelis mano mokinių šia proga pasinaudodavo ir tęsdavo ugdymą (-si). Man tai būdavo didžiausias komplimentas ir dar didesnis impulsas stengtis dėl mokinių gerovės.
Reda Normantienė taip pat turi ką papasakoti. Pasiteiravus, koks buvo pirmasis įspūdis atvykus mokyti į Neringą, ji dalinasi savo pirmaisiais potyriais vos išlipus iš autobuso:
,,Buvo šalta ir snieguota 1978 –ųjų žiema. Išlipusi iš autobuso ir pagauta vėjo šuoro, įkritau tiesiai į pusnį. Dar ir dabar pamenu švyturio skleidžiamą garsą, lyg ūkimą, toje žiemiškoje, natiurmortiškoje ramybės erdvėje. Man Neringa visada siejasi su tuo pirminiu išgirstu švyturio garsu.
Nostalgiškai prisimenu ir patį pirmą įėjimą į Juodkrantės mokyklos pastatą, kai mane pasitiko šutintų bulvių kvapas ir šilti ten dirbusiųjų apkabinimai. Pasijutau kaip grįžusi namo arba nukeliavusi į mielą kaimo trobelę, kur jaukiai kūrenamas pečius ir garuoja paruošti skanūs pietūs (mat antrame dabartinio Liudviko Rėzos informacinio centro aukšte anuomet buvusi virtuvė). Nuo to laiko man Neringa taip pat siejasi su kvapais: rudenį – grybų, žiemą – stintų. Ir viską persmelkiantis jūros ir pušų aromatas, dvelkiantis ramybe.
Kalbant apie to meto muzikinį ugdymą, žinoma, kad reikalavimai buvo griežti, atitinkantys sovietinius muzikos mokyklų standartus, tačiau aš visada dirbau dėl vaikų, o ne dėl programų. Prisipažinsiu, kad man patiko nepaklusti sistemai ir visada žvelgdavau į mokinius, kaip asmenybes. Man buvo įdomu, ką vaikas mąsto, kaip jis jaučia muziką ar kūrinį ir kaip tai sugeba per save išreikšti.
Atmintyje įstrigo prisiminimas, kaip po mokytojavimo savaitės Nidoje ir Juodkrantėje, keliaudavau pėsčiomis į Klaipėdą ir pakelėje rinkdavau obuolius bei juos pasigardžiuodama valgydavau. Gal pasirodys juokinga, tačiau pačioje mokytojavimo pradžioje teko gyventi ir 1-ojo ir 2-ojo Nidos vandentiekio patalpose bei kino teatro ir kultūros centro ,,Agila” kambarėlyje su minimaliais patogumais. Ir, pagaliau, 1982 – aisiais metais man pavyko gauti vieno kambario butą su bendra virtuve, kurį jau galėjau vadinti savo namais. Kai pagalvoju apie tuos metus, tenka pripažinti, kad nebuvo lengva, tačiau tai buvo pats nuostabiausias laikas mano gyvenime! Žydinti, nenuspėjama jaunystė su nuotykiais ir muzika. Žvelgdama į šiuolaikinį jaunimą, jiems norėčiau palinkėti aistros ir gyvenimo džiaugsmo daryti viską iš širdies, nes jaunystė prabėga greit – kaip vienas mirksnis…”
Pačios gražiausios istorijos neturi pabaigos. Įdomiausi faktai visada ateina iš nuoširdžios, asmeninės patirties. Mūsų mokytojų istorijos ir unikalūs prisiminimai turi būti įamžinti ir užrašyti, kad liktų kaip pavyzdys ateities kartoms.
Ir toliau dalinsimės įkvepiančiais mūsų mokytojų ir mokinių pasakojimais ir tikėsime, kad kiekviena istorija jumyse pažadins pačias gražiausias melodijas ar jau pamirštas, bet kažkada išmoktas natas…
Neringos meno mokyklos pavaduotoja ugdymui Gintarė Dikšienė
